2017 m. rugpjūčio 8 d., antradienis

Odontologijos klinika Kaune

Verslo vadybos studentams buvo paskirta užduotis išsiaiškintikuo daugiau informacijos apie odontologijos klinikas Kaune. Esminė užduotis aiškinantis apie odontologijos Klinikas Kaune, kuri klinika brangiausia, kuri pigiausia, kurioje eilės didesnės, o kuriose mažesnės, taip pat svarbus ir jų paslaugų spektro išsiaiškinimas. Buvo „tyrinėta“ kelios dešimtys Kauno odontologijos klinikų. Baisiausia, kai paaiškėjo, kad kainos jose beveik vienodos. Kartais pastebima viena ar kita akcija, tačiau paslaugų kainos atrodo taip kaip būtų kopijuotos viena nuo kitos. Situacija su eilėmis dar įdomesnė, o gal kaip tik aiškesnė… Pas vienus gydytojus galima užsirašyti nors ir sekančiai dienai, o pas kitus teks palaukti ir porą mėnesių. Žinant, kad kainos visur vienodos, galima spręsti, kad kai kurie gydytojai turi labai gerą reputaciją arba priešingai – kiti turi labai prastą.
Tiesa, odontologijos klinikos viena nuo kitos skiriasi ir teikiamų paslaugų spektru. Vienos privačios, kuriose dirba tik vienas ar kitas darbuotojas, ir teikia tik pagrindines ir paprasčiausias procedūras – plombavimas, implantavimas, burnos higiena. Tik didžiausiose klinikose užtenka specialistų ir dantų implantavimui ir protezavimui.
Jei paprastą procedūrą gali atlikti odontologas kartu su padėjėju, tai implanatavimui reikalinga didelė komanda, implantų laboratorija. Tad čia jokie tyrimai nepadės. Reikia pagal atsiliepimus ir rekomendacijas rasti sau tinkamą gydytoją. Ir supraskite, kad visada gali būti komplikacijų. Ir dėl to net pats geriausias gydytojas gali sulaukti prastų atsiliepimų.

Renkantis odontologijos kliniką išties reiktų galvoti ne apie klinikos, o apie konkrečią kiekvieno gydytojo reputaciją.  Juk išėjęs prastas gydytojas gali sugadinti visų kitų gerų odontologų reputaciją. O į gerą kliniką gali pakliūti ir prastas odontologas. Ir nesvarbu, kad klinikos reputacija itin gera. Jei Jūs papulsite pas tokį šundaktarį teks nusivilti…

Jei svarbiausia kaina tai paieškokite odontologijos klinikų provincijoje. Odontologijos klinika Jonavoje bus daug pigesnė nei odontologijos klinika Kaune, o tarp jų vos kelios dešimtys kilometrų. Kuo geresnė odontologijos klinika tuo mažiau pingių skiria reklamai, nes klientų ir taip pakanka ir tuo daugiau pinigų skiria įvaizdžiui. Įvaizdis tai ne reklama, o klientų patogumas – patogi registracijos tvarka, patogus automobilių statymas ir t.t. Viskas turi būti aukščiausiame lygyje. Kad aukščiausiu lygiu turi būti teikiamos odontologijos paslaugos tai akivaizdu. Tačiau svarbi ir bendra savijauta. Juk daugumai žmonių lankymasis odontologijos kabinete ir taip sukelia stresą, tai vertėtų pasirūpinti ir nesukelti papildomo streso su nesklandumais buhalterijoje, nepatogiu laukiamuoju, problemomis statant automobilį ir t.t. Dėl to geros reputacijos klinika pasirūpins viskuo. O šiaip kuo odontologijos klinika įsikūrusi didesniame mieste tuo ji bus brangesnė. Neaišku ar kokybiškesnė. Kad akivaizdžiai palyginti kokybę reikia apsilankyti klinikose klinikose, tačiau bandymų su savo dantimis atlikti juk niekas nenori.

2017 m. liepos 30 d., sekmadienis

BITUMINIŲ ČERPIŲ ĮRENGIMO TECHNOLOGINIO PROCESO APRAŠYMAS

Statomas pastatas turi dvi skirtingas stogo konstrukcijas — apšiltintas šlaitinis ir neapšiltintas šlaitinis. Stogo įrensimo darbai prasideda gegužės 17 dreną ir pasibaigia birželio 9 dieną.Tokiu būdu darbai trunka 17,5 darbo dienų. Normatyvinės darbo sąnaudos šiam darbui  80,9 žm.d.,o pianuojamos(pagai technologinę kortelę) 71 žm.d..
 Darbus   atlieka dvi brigados, viena   brigada- stogdengiai, kita- apdailininkai. Pirma brigada vygdo visų medinių elementų, izoliacinių plėvelių, termoizoliacijos, bei dangos ir latakų surinkimą, montavimą,  tvirtinimą.    Antra brigada  vykdo gipskartonio montavimą.
Keturiu darbininku brigada gegnes ir stygas montuoja 4 darbo dienas.
Mediena stogo konstrukcijai antros rūšies, drėgnumas nedidesnis kaip 23 procentai. Mediena apdorojama antiseptikais ir antipirėnais. Gegnės statomos kas 600mm ir sutvirtinamos stygomis, bei standumo ryšiais.
            Sumontavus gegnes su stygomis, įrengiamiama vėjo izoliacija. Plėvelė tvirtinama išilginiais grebėstais, klurie prikalami vinimis ant gegnių stogo vietose- per kraigą.
Vejo izoliacijos ir išilginių grebėstų įrengimas trunka1 dieną.

Įrengus išilginius gtrebėstus, tvirtinamas ištisinis paklotas iš OSB plokščių.Bituminėms ir bituminėms lanksčiosioms čerpėms kloti paruošiamas ištisinis pagrindas. Lapų kraštai tvirtinami medvaržčiais arba sraigtinėmis vinimis.
  Kai plokštės storis iki 12 mm,  naudojami 50mm vinys.
   Vinys turi būti 10 mm nuo plokštės krašto.
 Plokštės klojamos tik skersai, atramoms palikdami ne mažesnius kaip 3 mm tarpelius. Lygiais kraštais jungiamos ties atramomis. Plokščių kraštai sujungiami kraštų jungtimis, po vieną tarpuose tarp atramų, jei tarpas yra 120 cm, – po dvi.
Plokštės turi būti ne mažiau kaip 60 cm pločio ir tęstis ne mažiau kaip virš dviejų atramų.
Prieš klojant apkalą, reikia patikrinti, ar viršutiniai gegnių paviršiai yra vienoje plokštumoje, tiesūs ir lygūs. Jei jis netiesūs ar nelygūs, tai ir stogas bus nelygus.
Plokštės turi būti montuojamos skersai gegnių. Ilgieji plokščių kraštai turi būti atremiami arba sujungiami tarpusavyje kraštų jungtimis.
Palei plokščių kraštus turi būti paliekami ne mažesni kaip 3 mm tarpeliai, kad plokštės galėtų judėti keičiantis drėgnumui.
Plokštės kiekvienoje eilėje turi būti perslenkamos bent per dvi atramas, o jų galai baigtis ties atramomis. Prieš dengiant viršutinę stogo dangą, reikia išdžiovinti sušlapusias plokštes, ištisinio pakloto įrengimas atliekamas 1,5 dienos.

Koks yra teisingas tvirtinimas stogo įrengimui

Teisingas čerpių tvirtinimas yra svarbus gero stogo įrengimui. Kalame vinis tiesiai taip, kad galvutės būtų pilnai įkaltos, bet nepažeistų čerpės paviršiaus .
Vinis visada kalame 2,5 cm aukščiau iškarpos ir 2,5 cm nuo kiekvieno krašto. Vėjuotose vietovėse mažiausiai penkių viršutinių juostų čerpės turi būti priklijuotos. Klijai turi būti naudojami ne didesniais kaip 25 mm skersmens taškais ir klijuojama labai greitai.
Čerpės kalamos 25- 30 mm ilgio vinimis su plačia galvute.
Šlaito susilietimo su siena vietose prikalamas trikampis lašelis. Ant jo užleidžiamos čerpės. Virš jų užleidžiamą sandūros juosta, patepta bitumine mastika. Sandūros juosta ant sienos užleidžiamą ne mažiau kaip 300 mm. Šis užleidimas gali būti ir didesnis. Viršutinė juostos dalis tvirtinama metaliniu spaudikliu, kuris prie sienos tvirtinamas mechaniškai, kraštą hermetizuojant bitumine mastika.

Stogo nuolydis iki 45° -4 vinys vienai čerpei 

  • 1. čerpių sujungimo išpjova
  • 2. kraigo-karnizo čerpė 
Bituminės ir bituminės lanksčiusios čerpės klojamos nuo šlaito apačios j viršų. Pirmoji čerpių eilė klojama taip, kad čerpių lapelių galai nuo kraigo-karnizo čerpių pradžios būtų atitraukti 20-30 mm. Antros eilės kraštinė čerpė nupjaunama tiek, kad būtų išgautas projektinis persislinkimas ir formuojamas piešinys, taip pat būtų uždengtos aukščiau pritvirtintos eilės tvirtinimo vietos (vinių galvutės). Čerpė nupjaunama sulig galinio karnizo kraštu ir jos apatinis paviršius patepamas bitumine mastika (10 cm).
Prieš tvirtinant bitumines ir bitumines lanksčiąsias čerpes būtina atplėšti jų apatinį lipnų paviršių dengiančią silikonizuotą plėvelę ir kiekvieną čerpę prie pagrindo prikalti vinimis.
Vėliau, veikiant saulės šilumai, bituminės ir bituminės lanksčiusios čerpės sulimpa tarpusavyje ir prikimba prie stogo pagrindo
Antenų, įvairių komunikacijų išvedimo vietose stogo šlaituose montuojami specialūs pralaidos elementai, kurie uždengiami čerpėmis - jos apipjaustomos ir sutepamos bitumine mastika.
Kraigas montuojamas kraigo-karnizo čerpėmis (0,25 x 1,00 m). Kraigo-karnizo čerpės perforacijos vietose dalinamos į 3 dalis ir klojamos su 5 cm užlaida. Skirtingai nei karnizo atveju kraigo čerpės klojamos trumpuoju šonu šlaito kryptimi.
Kad išvengti spalvų neatitikimo,  tuo pat metu čerpes kloti iš 4-5 paketų.
  •   1.  metalinė tvirtinimo detalė 
  •   2. sandūros juosta 
  •   3. trikampis tašelis
  •   4. bituminės ar bituminės lanksčiusios čerpės

        Kad pastato sienų apkrova būtų vienoda, čerpės tuo pat metu klojamos ant abiejų stogo šlaitų. Bituminės čerpės klojamos 2 dienas.
Sumontavus stogo dangą įrengiama termoizoliacija.  Iki montavimo  pakuotė turi būti uždaryta, o plokščių briaunos būtų apsaugotos nuo įplėšimų.
Izoliaciją reikia montuoti tokiu būdu, kad ji standžiai prisiglaustų prie aplinkinių konstrukcijų paviršių ir viena prie kitos. Teisingas yra toks izoliacijos storis, kai izoliuojama ertmė pilnai užpildoma. Labia svarbu, kad teisingai būtų parenkamas šilumos izoliacijos plotis, kuris turi būti 10-20mm didesnis už atstumą tarp gegnių. Per siaura  izoliacinė medžiaga palieka plyšius izoliacijos sluoksnyje, o kai termoizoliacija perspaudžiama, pablogėja jos izoliacinės savybėsIzoliacines medžiagas reikia saugoti nuo lietaus, vėjo, sniego ir smūgių poveikių. Jeigu izoliacijos sandėliuojamos atviroje vietoje, tai jas reikia pakelti nuo grunto, sukraunant ant padėklo. Įrengus termoizoliaciją, tvirtinama garo izoliacijair įrengiami tašai. Atlikus šiuos darbus du darbininkai vyksta į kitą objektą, du įrenginėja latakus.  Ant garo izoliacijos įrengiama apdaila iš gipskartonio, kuri trunka 2 dienas ir atlieka šiuos darbus kita apdailininkų brigade. Keturiu darbininkų brigade termoizoliacija montuoja 6 darbo dienas.
Šaltinis: TAIKOMASIS TYRIMAS STOGŲ DENGIMO SRITYJE

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Aukščių sistemos geodezijoje

Nustatant taškų aukščius geodezijoje arba juos lyginant tarpusavyje, rei­kia turėti pradinį (nulinj) atskaičiavimo paviršių. Toks paviršius gali būti bet koks sąlyginai paimtas paviršius (ežero, jūros, gy­venvietės ir pan.). Tačiau toks mažas paviršius nepatogus nusta­tant didelitl žemės plotų taškų aukščius, tuo labiau visos Zemės. Todėl absoliutiniu nuliniu paviršiumi laikomas pasaulio vandenyno (visų jūrų ir vandenynų) paviršius, kuris vadinamas tiesiog lygio paviršiumi. Kadangi šis paviršius panašiausias j geoido paviršių, tai geriausiai tinka geodeziniams darbams. Tačiau jūrų ir vanenynų paviršius nėra absoliučiai pastovus. Vandens lygis kinta metų ir amžitį bėgyje priklausomai nuo Saulės aktyvumo ir tem­peratūrinio režimo Zemėje.
Vandens lygiui matuoti jūrų pakraščiuose jrengiamos specia­lios stotys. Remiantis stočių daugelio metų stebėjimais, apskai­čiuojamas vidutinis vandens lygis. Kai negalima gauti duomentį iš visų stočių arba stočių esti nedaug, pasitenkinama kurios nors vienos stoties duomenimis.
Tarybtį Sąjungoje pagrindinė vandens lygio matavimo stotis yra Kronštate. Joje apskaičiuotas vidutinis Baltijos jūros lygis laikomas lygio paviršiumi. Taškų aukščiai, rasti, skaičiuojant nuo šio paviršiaus, laikomi B a 1 tij os a ukščių sistemos aukščiais. Baltijos aukščių sistema laikoma valstybine sistema tiek Tarybų Sąjungoje, tiek ir daugelyje Europos kraštų.
Taško aukštis nuo lygio paviršiaus vertikalės kryptimi vadi­namas absoliut iniu aukšči u, o nuo bet kokio kito, są­lyginai paimto paviršiaus — s ą 1 y g i n i u a u k š č i u. Atliekant labai tikslius darbus, gautas aukščių reikšmes jvedamos pataisos dėl nevienodos gravitacinio lauko įtampos. Atsižvelgiant į tai, kokia pasirenkama sunkio jėgos reikšmė,— išmatuota, normalinė ar vidutinė,— aukščiai dar gali būti vadinami o r t o m e t r i­niais,normaliniais arba dinaminiais.
Bendros žinios apie Gauso—Kriugerio koordinačių sistemą.  Stačiakampės Dekarto koordinatės geodezijoje.
Cilindrinė projekcija

Atvaizduoti Zemės paviršių popieriuje nėra paprasta, nes, per­einant nuo sferos j plokštumą, visada gaunamos deformacijos. Jei nedidell žemės ruožell projektuosime j apie ją esančio cilindro sieneles (2.3 pav.), paskui jas ištiesime į plokštumą, gau­sime mažas deformacijas. Sitaip galima gauti viso Zemės pavir­šiaus ruoželius (2.4 pav.). Nesunku suprasti, kad kuo siauresnis ruoželis, tuo mažesnės deformacijos. Ši F. Gauso pasiūlyta sistema patogi tuo, kad taško padėtį galima apibūdinti tiek ilguma ir platuma, tiek ir stačiakampėmis koordinatėmis x, y. Mat kiek­viename ruoželyje, kurj vadinsime zona, bus ašinis meri­dianas, atsivaizdavęs tiese, ir tiese išsireiškusi ekvatoriaus
li-
nija. Sios tiesės tarpusavyje yra statmenos. Jos gali būti nau­dojamos kaip stačiakampių koordinačių ašys. Taigi taško A padėtį galima išreikšti stačiakampėmis koordinatėmis x ir y, taip pat apibrėžti meridianu ir paralele, einančiais per tašką A (geode­zinėmis koordinatėmis).
Pagal tarptautinį susitarimą priimta naudoti 3 arba 6° zonas. Pirmoji 3° zona, kaip turinti mažiausias deformacijas, naudojama stambių mastelių nuotraukoms (1 : 500-1 : 5000), 6° zona vi­dutinių mastelių nuotraukoms (1 : 10 000-1 : 100 000). Smulkes­nių mastelių nuotraukoms taikomos kitos kartografinės projek­cijos.
Gauso—Kriugerio koordinačių sistemoje x reikšmė šiaurės pus­rutulyje visada bus teigiama, piettį pusrutulyje neigiama; y reikš­mė kiekvienoje zonoje gali būti su-pliuso arba minuso ženklu. No­rint žinoti, kurioje zonoje yra taškas stačiakampių koordinačių sistemoje, prieš y reikšmę rašomas zonos numeris, gautas, nume­ruojant zonas iš vakarų j rytus, pradedant nuliniu Grinvičio me­ridianu. Siekiant išvengti neigiamos reikšmės, prie kiekvienos ko­ordinatės pridedama po 500 km. Tokiu būdu trečiojoje zonoje esanti y reikšmė 43,418 km rašoma 3543,418 km, o reikšmė —38,730 km — atitinkamai 3461,270 km.
Sudarant planus ir žemėlapius, zonų pakraščiuose daromi per­dengimai pereiti iš zonos zoną. Be to, siekiant išvengti painia­vos parenkant planšetą teritorij ai, žemėlapiai iš anksto esti su­skaidyti planšetais arba lapais tarptautiniu mastu.
Matavimo rezultatus geodezijoje dažnai tenka pakeisti būdin­ taškų koordinatėmis, arba, kitaip sakant, reikia spręsti tiesio­ginį geodezijos uždavinj, kai ilgiai ir kampai pakeičiami linijų galų koordinatėmis.
Informacija imta iš geodeziniai matavimai vilniuje. Taip remtasi šiuo straipsniu: GEODEZINIŲ TARNYBĄ ORGANIZACINĖS FORMOS

2017 m. liepos 3 d., pirmadienis

Drezdeno transporto (automobilių) muziejus įsikūręs Johanneume

Drezdenas — dailės, muzikinio ir teatrinio gyvenimo centras — garsus ir transporto muziejumi, kurio ekspozicija supažindina lankytojus su visų rūšių transporto istorija. Iš socialistinių šalių antrą tokį muziejų turi Budapeštas.
Drezdeno transporto muziejus įsikūręs Johanneume — sename renesanso stiliaus pastate, kuriame 1586 m. buvo kunigaikščio arklidės. Augusto Didžiojo Iaikais čia veikė Paveikslų galerija, o nuo 1887-ųjų prisiglaudė istorijos muziejus. Paskutinis karas neaplenkė šio įspūdingo pastato, bet atstačius jis vėl atgavo savo grakščius kontūrus ir išvaizdą.
Šiandieninio Drezdeno transporto muziejaus pirmtakas Saksonijos geležinkelio muziejus, įkurtas taip pat Drezdene 1877 m. Kai 1952 m. duris atvėrė Drezdeno aukštoji transporto mokykla, buvo nutarta įkurti visų transporto rūšin muziejų, bet tam reikėjo tinkamų patalpų. Todėl 1955 m. miesto taryba aukštajai transporto mokyklai perdavė istorinį „Johanneumą". 1956-aisiais, miesto 750 metų jubiliejaus proga, buvo atidaryta pirmoji pastovi muziejaus ekspozicija. Kasmet jos plotas plečiasi: užbaigus statybą ji užims 5000 kv. metrų. Dabar Drezdeno transporto muziejus turi 5 skyrius: geležinkelio, automobilių, laivybos, miestų transporto, ir aviacijos.
Šis muziejus yra vienas didžiausių specialiu technikos muziejų ne tik Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, bet ir Europoje. Jo fonduose sukauptos kolekcijos ir pastovi ekspozicija teikia daug informacijos apie šiuolaikinį transportą ir jo istoriją. Daugybė eksponatų — originalų, modelių, dalin, nuotraukų ir stendų — parodo įvairių transporto rūšių kitimo ir tobulėjimo kelią. Paaiškinimai akivaizdžiai liudija, kad daugelį specialių techninių pakeitimų transporto priemonėse lėmė bendrosios ekonominės raidos tendencijos. Taigi lankytojas netrunka įsitikinti, kad transportas — be galo svarbi liaudies ūkio šaka.
Pirmieji Drezdeno muziejaus veiklos metai buvo skirti eksponatų ieškojimui ir kaupimui. Iš 1887 m. įkurto ir iki 1945 m. Drezdeno Noištato stoties patalpose veikusio Saksonijos geležinkelio muziejaus buvo galima perimti nedaug eksponatų, nes per Antrąjį pasaulinį karą labai daug jų dingo. Nuo pat muziejaus atidarymo jo skyriai nuolat plečiami. Susipažinti su istoriniais ir aktualiais transporto klausimais galima viešojoje bibliotekoje ir skaitykloje, o archyve apžiūrėti naudotus bilietus, traukinių judėjimo tvarkaraščius, brėžinius ir pan.
Pastovi automobilių skyriaus ekspozicija užima dvi sales. Skyriaus centre įrengtas kiemas, kuriame Eksponuojama 17 pirmųjų automobilių originalų. trys dideli ekspozicijos stendai parodo visą ilgą ir sudėtingą techninės minties evoliuciją nuo pirmojo „Oto variklio" („Otto—Motor") iki šiuolaikinio techniškai tobulo automobilio. Pirmųjų Vokietijos automobilių kūrėjų — N. A. Oto, K. Benco, G. Daimlerio, V. Maibacho, R. Dizelio portretai puošia vienos skyriaus salės sieną. Vertingiausi automobilių skyriaus eksponatai — Oto dujinis 2--3 AG variklis, Daimlerio ir Maibacho sukurtas mažas pajėgus benzino variklis, triratis K. Benco automobilis su benzininiu varikliu, pagamintas 1885 m. Iš kitų automobilių skyriuje eksponuojamų karietos tipo mašinų galima paminėti „Benz-Viktorie-Kutsche", su kurta 1894 m. buvo surengta pirmoji ilga kelionė automobiliu iš Libereco į Reimsą.
Eksponuojamos čia ir vėlesnės — patikimesnės ir tvirtesnės mašinos, tarkim, „Tourenwagen Benz-Phaeton" (1911 m.) originalas su naujausiom padangom. Tais laikais padangos buvo ypač svarbus kriterijus, važinėjant keliais. Aišku reik nepamiršti, kad ir dabar svarbus dalykas – turėti patikimas, naujas padangas. Kad automobilis gerai stovėtu kelyje, kad auto įvažiuotų į posuky stabiliai, tam reik turėti naujas, geras padangas. Beveik tuo pačiu metu buvo pagaminti limuzinai. Drezdeno muziejus turi daug jų pavyzdžių. Muziejuje taip pat yra du labai įdomūs praėjusio šimtmečio pabaigos sunkvežimių originalai. Tai išlikę vieni pirmųjų pasaulio sunkvežiminų, galėję važiuoti 10 km per val. greičiu.
šaltinis apie padangas ir jų asortimentą galite rasti: padangos internetu taip pat remtasi šiuo straipsniu: Padangos pigiau: kur pirkti?

2017 m. gegužės 5 d., penktadienis

Gaminančių savus lengvuosius automobilius, po Tarybų Sąjungos pirmauja Čekoslovakija

Tarp socialistiniu šalių, gaminančių savus lengvuosius automobilius, po Tarybų Sąjungos pirmauja Čekoslovakija. Pagal per metus pagaminamų mašinų skaičių ji užima penkioliktą vietą pasaulyje ir dešimtąją Europoje. Daugelyje šalių gerai pažįstamus čekų lengvuosius automobilius ,Škoda" ir „Tatra" gamina tų pačių pavadinimų gamyklos Pilzene ir Koprživnicėje.

Čekoslovakijos automobilių pramonė

Čekoslovakijos automobilių pramonė pradėjo kurtis devynioliktojo šimtmečio pabaigoje. Taigi mašinų gamybos tradicijos čia senos. 1897 metais „Škodos" įmonė Pilzene ir Koprživnicės karietų dirbtuvės darbininkai pagamino pirmąjį automobilį, skambiai pavadintą Prezident. Nuo to laiko Koprživnicėje surinkinėjami pavieniai savaeigiai ekipažai, tačiau gana greit pradedama automobilių gamyba serijomis; dirbtuvė tampa automobilių gamykla, kuri dabar yra ,viena stambiausių Čekoslovakijos automobilių pramonės įmonių — „Tatra". Ji gamina to paties. pavadinimo sunkvežimius ir aukštos klasės lengvuosius automobilius ,,Tatra-613". Šios gamyklos automobiliai visada pasižymėjo savitomis konstrukcijomis, kūne viena vėliau pasinaudojo garsios automobilių firmos „Volkswagen" ir „Porše".
„Škodos" įmonė Pilzene, dabar didžiausias čekoslovakijos metalurgijos ir mašinų gamybos kompleksas, jau pradėjo antrąjį savo gyvenimo šimtmetį. Jos pradžia — 1859 metais grafo Valdšteino įsteigta mechanikos dirbtuvė, kurioje vyriausiuoju inžinieriumi dirbo Emilis Škoda. Po dešimties metų dirbtuvė tapo Škodos nuosavybe, ir naujasis šeimininkas, stengdamasis išsiveržti i pasaulinę rinką, smarkiai ją pastatė plieno, ketaus lydymo ir kalvystės-cechas. 1886 metais Škodos mašinų gamykla pasidarė nepriklausoma nuo kitų firmų ir pradėjo gaminti sudėtingus ir net unikalius dirbinius sau ir eksportui. Taip iš paprastos mašinų gamyklos Pilzene išaugo valstybinės reikšmės įmonė, kuri iki I-ojo pasaulinio karo pradžios daugiausia gamino ginklus.
Tarp I-ojo ir II-ojo pasaulinių karų automobilių pramonė Čekoslovakijoje sparčiai vystėsi. Automobilius pradėti, gaminti Prahoje ir Mlada Boleslave (firma „Laurin—Klement").
Po Pirmojo pasaulinio karo automobilių gamyklomis tampa buvę ginklų fabrikai JAWA Prahoje, „škoda" Pilzene, „Zbrojovka" Brno... Taigi tuo laiku Čekoslovakija jau buvo viena iš labiausiai industrializuotų Europos valstybių, tačiau automobilių pramonė, nors ir smarkiai plėsdamasi, vis dar, užėmė šalies ekonomikoje gana kuklią vietą. Iki Antrojo pasaulinio karo visų automobilių gamyklų metinę produkciją apytikriai sudarė 12 tūkst. lengvųjų automobilių, 2,6 tūkst. sunkvežimių, 14 tūkst. motociklu ir 200 tūkst. dviračių.
Paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis Čekoslovakijos automobilių pramonei teko patirti daug skaudžių smūgių, nuo kurių atsigauti ji pradeda pirmaisiais taikos metais, kada stengiamasi sustiprinti metalurgijos bazę, atstatomos sugriautos įmonės ir statomos naujos ar pagalbinės. Lengvųjų automobilių gamybą buvo nutarta sutelkti ,,Škodos" ir „Tatros" gamyklose.
1945 metų rudenį sukuriamas lengvojo automobilio ,,Škoda-1101" modelis. Gaminti serijomis automobilius pradėjo Mlada Boleslavo gamykla 1946 metais. Tai buvo individualiam naudojimuisi skirtas keturvietis klasikinės komponuotės automobilis. Jo 32 AG ir 1089 cm3 tūrio keturių cilindrų variklis buvo aušinamas vandeniu. Ši mašina turėjo keturių pavarų dėžę su perjungimo rankena prie vairo.Variklio karteris buvo gaminamas „Skoda-1101" kėbulas pakankamai grakštus ir eIegantiškas.

Škodos gaminimas ir supirkimas

Automobiliai „Škoda-1101" buvo gaminami ir superkinejami su 8 tipų kėbulais (keturių durų sedanas, universalas, furgonas, rodsteris, kabrioletas ir kt.). „Škodos" gamyklos filialas Vrchlabi mieste iš gatavų agregatų surinkinėjo ir supirkinėjo šio modelio sanitarinius automobilius.
Išviso iki 1951 metų įvairių „Škoda-1101" automobilių buvo pagaminta 67 000. Jie išgarsėjo ne, tik savo tėvynėje, bet ir užsienyje, nes idealiai tiko važinėti prastais pokario keliais.
Šaltinis: http://superkuauto.lt/automobiliu-supirkimas-panevezyje/ Automobilių supirkėjai kalbėdami apie škodas pabrėžia, kad tai puiki auto. Panevėžyje jas ypač superka, o ir pasiūla nemaža. Kodėl tokias mašinas superka? Supirkėjai Panevėžyje paminėjo: tai dažniausiai pasitaikanti auto transporto priemonė.

2017 m. kovo 10 d., penktadienis

Gipso kartono plokščių paruošimas dažymui

Gipso kartono plokštėms pagaminti naudojami gipso milteliai, vanduo, priedai ir kartonas. Plokštės tvirtesnės, jei į gipsą desama stiklo pluošto. Plokštės nedegios, lengvai naudojamos ir pakeičiamos.
            Gipso kartono plokštės naudojamos tiek gyvenamųjų namų, tiek civilinių ir pramoninių objektų statyboje. Jų konstrukcijos lengvos, o tinkamai užtaisius siūles, gaunamas lygus ir tvirtas apdailai paruoštas paviršius, kurį galima dažyti ir klijuoti visų rūšių apmušalais.
            Pritvirtinus gipso plokštes prie sienų ir lubų , atsiranda būtinumas palėpti ir išlyginti visas sandūras, tvirtinimo galvutes ir likviduoti ant plokščių  briaunų galinčius atsirasti įskikimus, įtrūkimus ir kt.
            Yra daugybė medžiagų, skirtų siūlėms užtaisyti ir užglaistyti. Didžiausią grupę sudaro universalios daugiafunkcinės medžiagos - jų bendra savybė yra  jose esantis gipsas. Gipsas yra beriamas į vandenį, o ne atvirkščiai. Išmaišyti masę geriausia yra mažų apsisukimų elektrinio gręžtuvo (iki 750 aps./ min.) pagalba su įtaisyta mikserio užmova. Visus paruoštus preparatus prieš naudojimą būtina mechaniškai išmaišyti.
            Siekiant pagerinti siūlių atsparumo trūkimui savybę, reikia sustiprinti jas pluoštinės medžiagos juosta. Patogiausia ir pigiausia yra perforuota popierinė juosta. Dažnai naudojamos ir stiklo pluošto juostos, tiek lygios, tiek ir tinklinės. Tinklinė juosta yra savaime prisisklijuojanti, kas sustiprina jos panaudojimą, nors ji ir yra brangiausia.
            Šio pobūdžio darbus pradedame nuo įtrūkimų ir nuoskilų ant plokščių briaunų likvidavimo, toliau užpildome mase visas didesnes nei 3 mm siūles. Tuo tikslu geriausia naudoti vokišką “KNAUF TOTBAND FUGENFULLER” universalų glaistymo gipsą. Darbų tvarka priklauso nuo naudojamos juotos rūšies. Jeigu naudojame popierinę juostą, tai glaistymą pradedame nuo vertikalių siūlių užtaisymo. Tai galima padaryti 150 mm pločio glaistiklio arba 380 mm pločio mentelės pagalba. Tuoj po to, kai buvo uždėtas glaistas, reikia įspausti į jį popierinę juostą arba stiklo pluošto juostą. Plokščių sandūros linija turi būti juostos viduryje. Tuo metu išspausta glaisto masė turi būti paskirstyta siūlės paviršiuje, uždengiant juostą. Toliau reikia galutinai išlyginti siūlę, atkreipiant dėmesį į tai, kad sandūra sudarytų su gretimomis plokštėmis bendrą paviršių. Tai padaryti rekomenduojama plataus glaistiklio arba mentės pagalba, perbraukiant jais per gretimų plokščių kartono paviršių. Pakartotinai išlyginti reikia visiškai išdžiūvus pirmam masės sluoksniui. Antram glaistymui galita naudoti praktiškai visų rūšių mases, tuo Tartu pirmam glaistymui nepatariam naudoti silpnų preparatų. Jeigu siūlėms sustiprinti naudojame lipnią tinklinę juostą, tai ji turi būti tvirtinama tiesiogiai ant sandūros, ir tik po to pradedama glaistyti.
             Glaistant pirmą kartą, masę reikia stipriai spausti prie tinklo, taip, kad ji įsiskverbtų į tinklo akutes. Išdžiūvus pirmam glaisto sluoksniui, galutinai išlyginame siūles. Tuo tikslu imame lengvą paruoštą masę, jos konsistencija gali būti labiau skysta. Naudojamų mentelių ir glaistyklių kraštai turi būti idealiai lygūs ir tiesūs. Taisyklingai užtasytos siūlės plotis yra 15-20 cm, o paviršius idealiai lygus, kartais blizgantis.

            Vidinius gipskartonio sienų kampus užglaistome, sutvirtindami juos tinkline juosta. Juostą uždedame ant glaistymui skirto gipso, uždedamo specialaus glaistiklio pagalba. Tinklinė juosta turi fabrikiniu būdu atliktą sulenkimo liniją, kas žymiai palengvina montavimą. Glaistoma du kartus, o išdžiūvus atsargiai šlifuojame. Ant išorinio kampo tvirtinamas aliuminis kampas.
Visi paviršiai turi būti vientisi, švarūs, sausi ir lygūs. Tinkuotų paviršių drėgnumas < 8 % betoninių ir gelžbetoninių < 4-6 % , medinių < 12 %. Dažomos patalpos temperatūra > 80 C, santykinis oro drėgnumas < 70 %. Išoriniai paviršiai nedažomi esant aukštesnei negu 270 C temperatūrai, esant tiesioginiams saulės spinduliams, taip pat lyjant arba esant šlapiam fasadui po lietaus, kai pučia vėjas kurio greitis daugiau kaip 10 m/s, o taip pat apledėję ar apšalę paviršiai žiemos metu.  
Paviršių paruošimo nuoseklumas ir technologinės operacijos pateikiamos lentelėse. 

2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

Vandens tekėjimas ir valymo įrenginiai

Natūralios vagos paprastai yra vingiuotos. Tiesūs upiy barai retai esti ilgi. Vagos vingiuotumą, jos išilginio ir sker­sinio profilio pavidalą nulemia daugelis veiksniy: vandens greičiai, priklausantieji nuo vietos nuolydžio bei potvynių dy­džio, skersinė vandens cirkuliacija, gruntas, jo susiklostymas ir kiti.
Tiesiuose baruose ir vienoduose gruntuose upės vaga turi daugiau ar mažiau simetrinj skersinj profilj, artimą para­bolei su viršūne vagos simetrijos ašyje. Rišliuose gruntuose (molyje, durpėse) vagos šlaitai gali būti beveik statūs, ir tada skerspiūvis būna artimas elipsei.
Nepatvariuose gruntuose tiesi (natūrali ar dirbtinė) vaga ilgainiui tampa vingiuota. Tiesios ir taisyklingos vagos dina­minė ašis (linija, jungianti didžiausio vandens greičio taškus skersiniuose vagos profiliuose) sutampa su geometrine ašimi. Dėl kurios nors priežasties, pavyzdžiui, kranto nušliaužimo, šoninio vandens srauto jtekėjimo, dinaminė ašis gali nukrypti j krantą, o iš čia jstrižai vagos pasukti prie kito kranto (23 pav.) ir t. t. Ten, kur dinaminė ašis priartėja prie kranto, vyksta plovirnas, priešingame krante ties ta pačia vieta nugula sąnašos. Vaga iš tiesios pasidaro vingiuota.

Vingiuotoje vagoje gilios vietos (atavarai, sietuvos) kaita­liojasi su sekliomis vietomis (rėvomis). Atavaruose susidaro nesimetrinis skersinis vagos profilis (24 pav. II ir IV profiliai).
Tarpuose tarp vieno lanksmo ir kito (rėvose) vagos profilis būna simetrinis (24 pav. I, III ir V profiliai), su didesniais vandens greičiais žemesniųjų horizontų metu, negu atavaruose. Tokiu metu rėvose vanduo plauna vagos dugną ir neša daleles gilesnes vietas, kur vandens greitis yra mažesnis. Potvynių metu vagos dugno nuolydis vandens greičiui neturi reikšmės, o lemia susidaręs vienodas vandens paviršiaus nuolydis. Tokio­mis sąlygomis vanduo teka didesniu greičiu gilesnėse vietose

23 pav. Vingių iš tiesios vagos susidarymo schema:
1sąnašos; 2 — plaunami krantai



Augmenija ir valymo įrenginiai
Užaugimas vandenine augmenija, uždumblėjimas; 3) atskirose upės, upelio vietose skersiniy profilių nevienodumas, kas sudaro netolygy vandens tekėjimą ir sumažina vagoje vandens pra­laidumą; 4) dirbtiniai įrenginiai (užtvankos, tiltai ir kt.), su­darantieji vagoje patvanką; 5) upės ar upelio vagos padėtis slėnio atžvilgiu, kai aliuvinio proceso jtakoje vaga su prievagi­niais volais būna aukščiau, palyginus su žemiausiomis slėnio vietomis, iš kurių vanduo savitakiu būdu nebegali būti nuve­damas. Kad uždumblėjimas neįvyktų reikia protingai susiprojektuoti valymo įrenginius. Valymo įrenginys tai valymo sistema kuri valo vandenį, nuotekas, galimai susidarusias upėje ežere ir pan. Daugiau informacijos galima rasti apie nuotekų valymo įrenginius. Šioje nuorodoje rasite apie Traidenio švaistės augusto ko įrenignius. Kainos ir montavimas aprašytas taip pat.
Kai upė, upelis neatitinka sausinimo sistemos keliamų rei­kalavimų ar nėra šali valymo įrenginių, tenka atlikti tvarkymo-reguliavimo darbus. Regu­liuojamai upės vagai suteikiamas tam tikras, skaičiavimais nustatytas, skersinis profilis, vaga ištiesinama, per plačios jos vietos susiaurinamos reguliuojančiais jrenginiais, pašalinamos visos vandeniui patvenkti priežastys, sudaromas tolygus van­dens tekėjimas vagoje.
Kai vandens imtuvu numatomas panaudoti ežeras ar kitoks vandens baseinas, kartais reikia pažeminti jų vandens hori­zontą.